Umbrijos, Toskanos ir Lacijaus regionų sankirtoje yra didžiausias Europoje vulkaninės kilmės Bolsenos ežeras, susikūręs prieš 300.000 metų. Kilmę liudija bazalto sienos „lavos strėlės“, likę po vulkano išsiveržimo. Ežeras lengvai pasiekiamas autostrada iš Romos ir Florencijos. Norintiems gėrėtis kiparisų alėjomis ir išsibarsčiusiais mažais miesteliais dažniausiai su antikos ir viduramžių pilimis it. borgo, siūlyčiau keliauti Kasijaus keliu it. strada Cassia. Tai vienas iš seniausių Italijos kelių, kuriuo savo karietomis riedėjo valdovai, keliavo pirkliai, žygiavo kareivių legionai. Šis kelias dar prieš Kristų jungė du svarbius centrus Romą ir dabartinę Florenciją. Dalis kelio Frančigena it. via Francigena, jungė Šventąjį sostą su Europa, o dabar tai populiarus maršrutas, mėgstančių keliauti pėsčiomis, tai itališka Santjago kelio versija.
Važiuojant vingiuotu keliu palei Bolsenos ežerą, jus pakerės gamtovaizdis. Vienoje pusėje daug žalumos, pakalnėsė alyvuogių giraičių šlaitai, kivių plantacijos, šešėlį meta žaliuojantys kaštonai ir ąžuolai. Kitoje pusėje tyvuliuoja didžiulis, nuostabiai žydras ežeras su dviem privačiomis salomis: Bizentina ir Martana.
Bizentinos sala
Salos plotas – 17ha, kuriuose jau prieš kristų buvo įsikūrę pirmieji gyventojai. Vėliau sala ėjo iš rankų į rankas, priklausė Popiežiams ir kilmingiesiems feodalams. Buvęs salos šeimininkas kilmingasis Farnese (Farnese viena iš viduramžių galingiausių ir turtingiausių italų šeimų, tačiau blogai pagarsėjusi dėl išdavysčių, melo, intrigų ir žmogžudysčių istorijų.), pabėgo į šią salą slėptis nuo velnio. Legenda byloja, kad šis ponas norėjo išlikti jaunas, gražus ir galingas, todėl pardavė savo sielą velniui. Tačiau, kai atėjo sutartas laikas mirti, jis pasigailėjo, kad sudarė paktą su velniu ir nebenorėjo pakliūti į pragarą. Nusprendęs, kad velnias per vandenį jo nepasieks, nusipirko Bizentinos salą.
Vasarą aplink salą suplaukia privačios valtys ir kateriukai, nes vanduo itin švarus
Užsakė pastatyti septynias bažnyčias, atkartojančias Romos septynias bažnyčias, pagal Biblijos reikšmes. Į šias bažnyčias pasikvietė kunigus, kad melstųsi už jį dieną ir naktį. Taip manė pabėgsiąs nuo velnio, tačiau pasibaigė kontrakto laikas ir velnias pasiėmė jo sielą. Po jo mirties sala atiteko Šventajam Sostui, ją pirkti norėjo ir atlikėjas Stingas, o dabar sala yra privati. Norima atgaivinti anksčiau vykdavusius įvairius meno renginius, koncertus, sukviesti Italijos įžymybes. Sala buvo atvežta įvairiausių augalų iš viso pasaulio: itin retos hortenzijų rūšys iš Kinijos, magnolijos, kedrai iš Himalajų kalnų, reti oleandrai ir rožės. Sodas su romėnų dievų bronzinėmis skulptūromis, puošiančiomis alėją, vedančią į pagrindinę vilą. Nuostabiai sutvarkyta aplinka ir gamtos peizažai, atviliojo ir filmų režisierius su žymiais italų aktoriais Karlu Verdone ir Ornela Muti filme „Stasera a casa di Alice“.
Salos pagrindiniai rūmai su privačiu uostu
Martana sala
Nors ir mažesnė, ji taip pat turi savo istoriją. Šia salą gaubia nelaimingos meilės legenda: „Gotų karalienė Amalasunta, perėmė savo tėvo turtą ir titulą, nes jaunesnysis sūnus buvo per mažas. Ji buvo itin protinga, tačiau nekenčiama savo giminaičių. Jos vyrui išvykus į karą, per apgaulę buvo atvežta į salą, ten palikta, o vėliau ir nužudyta savo pusbrolio Teodosijaus 535 metais. Vėliau sala buvo valdoma popiežių, sakoma, kad čia popiežius atsiveždavo savo meilužes. Šiuo metu sala negyvenama, žvejai pasakoja, kad kai saulė leidžiasi šalia salos galima girdėti Amalasuntos riksmus.
Stebina tobula švara ir sutvarkyta Bolsenos miesto aplinka, atrodo, kad esu ne Italijoje, o prie Ženevos ežero Šveicarijoje. Neveltui čia atvyksta ne tik Romos “grietinėlė”, bet ir turistai iš Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Anglijos. Šis mažas miestelis jau nuo antikos laikų, buvo vienas svarbiausių ir turtingiausių Etruskų konfederacijoje, vėliau užkariautas romėnų. Bolsenos mieste ir aplink jį, galite rasti jų kultūros liekanų, nes čia buvo antrasis Etruskų centras it. La Civilta. Miestas buvo pastatytas ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus vaizdas į ežerą. Matosi senoviniai mūrai: liekanos senosios tvirtovės su mūrine juosta, siekiančia IV a. prieš Kristų, mažos, siauros ir akmenimis grįstos gatvelės. Galite gėrėtis itin gerai išsaugotu miesto branduoliu, kuris turi savo centrą aikštėje, iš kurio veda į Šv. Kristinos bažnyčią.
Vinguriuojant siaurose miesto gatvelėse tarp mūro sienų veikia antikvariato parduotuvės, restoranai, galite nusipirkti natūralios kosmetikos iš šioje zonoje, augančių augalų. Antikiniai fontanėliai, skirtingi balkonėliai, užmūrytos durys ir vėliau atvertos modernios. Viskas rodo, kad išties gyventa jau seniai seniai. Tokiose vietose man labai įsijungia vaizduotė, įsivaizduoju gyvenimą daug daug metų atgal, kaip karietomis traukiamais arklių į kiemus įdardėdavo vežimai. Dabar tik apvadai mūro sienoje virš naujai įstatytų durų, mena, kad anksčiau viskas buvo kitaip. Viduryje gatvelių skvereliai su vandens šaltinėliais, kur ankščiau čia susirinkdavo moterys ir skalbdavo, plaudavo. Įstiklinti maži langiukai, žmonių gyvenamuosiuose apartamentuose, o juk anksčiau iš čia sargyba kontroliuodavo padėtį, įspėdavo apie artėjančius priešus. Aukštai pilies skvere laukdavo patrankos, o dabar žmonės užlipa gėrėtis miesto ir ežero panorama. Ech kaip viskas keičiasi…
Tik kažkodėl nesikeičia pietų valgymo laikas. Jeigu Italijoje norėsite pietus valgyti gerokai po dviejų, bus sunkoka rasti restoraną. Italai pietus valgo 12:30-14:00, vėliau virtuvė užsidaro, nors restoranas veikia. Atvykus čia, būtų tiesiog nuodėmė neparagauti šviežios ežero žuvies. Itin gėlame (ežero gylis siekia vidutiniškai 81 metrą) ir švariame ežero vandenyje gausu sykų, ungurių. Pirmam patiekalui jums bus pasiūlyta pasta su syku, alyvuogėmis, pinoli riešutų ir pomidorų padažu. Tipinis antrasis patiekalas būtų ant grotelių keptas sykas su alyvuogių aliejumi, rozmarinu ir lašeliu citrinos. Jeigu norite paraugauti kažką išskirtinio, jums pasiūlys ungurį balto vyno padaže. Dantė savo „Dieviškoje komedijoje“ aprašė taip mėgiamą Popiežiaus Martino IV patiekalą – ungurį vyne: „Purga per digiuno l’anguilla di Bolsena e la vernaccia” (canto XXIV, 23/24)“. Nuostabus ir tikras šviežios žuvies skonis. Šalia žuvies aišku rinksitės gerti baltąjį vyną. Siūlyčiau išbandyti Lazijo zonos garsųjį baltąjį Montefiasconės doc vyną „Est! Est!! Est!!!“
Pasakojama, kad 1111 metais vyskupas, vynų žinovas, Johannes Defuk, keliaudamas į Romą, pasiuntė savo liokajų ragauti ir pasirinkti geriausius vynus. Vyno degustuotojas keliavo pirmas ir kaip kodo ženklą turėjo parašyti žodį est, jeigu vynas geras ir jei labai geras est est (nuo lot. c’è liet. čia yra) ant užeigos durų. Liokajus paragavo šio vyno ir tam, kad pabrėžtų išskirtinę vyno kokybę parašė „Est! Est!! Est!!!“. Teigiama, kad vyskupas dažnai sugrįždavo į Montefiasconę ragauti šio vyno, tą byloja ir užrašas ant jo antkapio bažnyčioje: “Per daug EST! Čia miręs, Johannes Defuk.“ Daugelis restoranų išsidėstę, palei ežero krantą, todėl galite gėrėtis žydro mėlio bangų muša. Pasitiks nuostabūs saulėlydžiai, besikeičiantys kiekvieną dieną, bei tolumoje matomos salos, jus užburs ir gražūs prisiminai liks ilgam.
Skristi oh oh, Dainuoti oh oh Mėlyname, nuspalvintame mėlyje ir būti laimingam ten danguje, ir skridau skridau link saulės ir dar aukščiau, tuo metu pasaulis po truputį išnyko ten žemai… Toks greitas vertimas, bet kažkas panašaus į originalų dainos žodžių tekstą 😉 O iš dainos juk žodžių neišmesi. Pakilau niūniūnadama žymaus italų dainininko Domenico Modugno dainą “Nel blu dipinto di blu”. Ji visame pasaulyje žinoma kaip “Volare” virš Bolsena miesto. Pirmą kartą turėjau galimybę paskraidyti su lengvuoju iš vandens kylančiu lėktuvu. Pasigėrėti ežero salų grožiu iš aukštai, net nesuabejojau kilti, kad atsivėrus vaizdui iš aukštai, likčiau be žado.
Volare oh, oh Cantare oh, oh Nel blu dipinto di blu Felice di stare lassu E volavo, volavo felice piu in alto del sole Ed ancora piu su Mentre il mondo pian piano spariva lontano laggiu
